piemenė

piemẽnė sf. (2) K, J, piemenė̃ (3^a) 1. R, N mergaitė, kuri gano gyvulius: Ažu piemẽnę buvo Dv. Išginė piemenė̃ ir gano aveles Dglš. Ar aš tau piemẽnė, kad visur nori stumdyt! Srv. Piemeniū́tę vežės namo Dglš. Tada atėjo Rachel su avimis, kurios prigulėjo tėvui jos, piemenė nes buvo Ch1Moz29,9. Kai do mažutė buvau, piemenè, giedojo itą giesmę Ad. Tai tik gera piemẽnė, kad išganė grebes pale pačius javus, o javų nenuganė Dkš. Piemenikė susigadijo ir ant to BM284. O kadai buvai avelių piemenėlė, o jau nū būsi mano jauna mergelė JV76. Rinkais mergelę trejus metelius ir išsirinkai kiaulių piemenę LTR. Piemenėliai, piemenýtės gražiai gano galvijėlius Slk. Dainuoja piemeniùkės ir piemeniukai, bandą ganydami JV(Pratarmė XVI). ^ Šuniui ne pasninkas, piemenei ne šventė LTR. Pats su pačia, duktė trečia, senis, senė ir piemenė (pritarimas kuliant spragilais aštuoniese) Varn. 2. NdŽ menk. prasta, neišsilavinusi mergaitė. 3. ne visai subrendusi, jauna mergaitė: Kai tu buvai merga, dar jos piemẽnės buvo Skr. Piemẽnę apsiženijo Slm. Aš čia nedaug suprantu – piemẽnė ištekėjau Mrj. Aš da buvau piemenýtė Pb. 4. Sr ratelio ilgoji panelė, į kurią įdedama verpstė: Suieškok piemẽnę ir įstatyk į kalvaratą: be verpstės linų negaliu verpti Pln.